Sienų renovacija su vėdinamais fasadais

Vėdinamas fasadas – tai sistema, susidedanti iš apdailos medžiagos ir laikančiojo karkaso konstrukcijos, kuri įrengta sienose taip, kad tarp apsauginės – dekoratyvinės dangos ir sienų liktų vėdinamas oro tarpas.

Vėdinamas oro tarpas – su išorės aplinkos oru susisiekiantis tarpas tarp apdailos ir vėjo izoliacinio sluoksnio. Papildomam sienų šiltinimui sumontuojamas šilumos izoliacijos sluoksnis. Šiuo atveju oro tarpas išdėstytas tarp apdailos ir šilumos izoliacijos. Būtent Vėdinamas oro tarpas nulemia vėdinamų fasadų eksploatacinį pranašumą.

 Vėdinamo fasado sistemą sudaro šios dalys:

  • Sistemos mechaninio tvirtinimo elementai;
  • Sistemos karkasas;
  • Termoizoliacinis (šilumos izoliacija) sluoksnis;
  • Vėjo izoliacijos sluoksnis;
  • Išorinės apdailos plokštės, dažniausiai tvirtinamos kniedėmis arba varžtais.

Vėdinamo fasado termoizoliaciniam sluoksniui ir apdailai naudojamas medinis arba metalinis karkasai. Pastarasis gali būti aliuminio metalo profilių, cinkuoto metalo profilių arba nerūdijančio plieno metalo profilių. Karkaso elementai ir jų išdėstymas priklauso nuo sienos tipo, pastato aukščio, vyraujančio vėjo apkrovų, bei fasado apdailos.
Vėdinamo fasado karkasas dažnai įrengiamas iš aliuminio plieno profilių, dėl savo atsparumo korozijai, paprasto montavimo, nedidelio svorio ir kainos.
Įrengiant išorinę vėdinamą fasado sistemą, senų sienų lyginti nereikia. Sienos nelygumai kompensuojami karkaso sistemomis, kurios laiko apdailinęs fasadinės plokštės.

Atmosfera yra svarbiausias veiksnys, sukeliantis pastatų išorinių atitvarų irimą. Šie atmosferos veiksniai skirstomi į natūralius (krituliai, vėjas, šaltis, karštis) ir sudėtingus cheminius ir biologinius procesus, sukeliamus oro taršos. Pagrindiniai oro teršalai yra sieros dioksidas ir azoto oksidai. Kai šie teršalai reaguoja su vandeniu, deguonimi ir oksidantais, susidaro rūgštus lietus. Rūgštys nusėda ant pastatų atitvarų išorinių paviršių ir juos ardo.
Lietuvoje klimato sąlygos pastato išorinėms konstrukcijoms yra žymiai nepalankesnės, nei Centrinėje Europoje. Didelis dėmesys turi būti skiriamas užšalimo-atšilimo ciklų įtakai, ypač jei tuo pat metu aplinkoje vyrauja didelis drėgnis.
Vykdant pastatų atitvarų šiltinimo darbus reikia įvertinti šilumos, drėgmės bei oro judėjimą.
Drėgmė turi didelę įtaką medžiagos šiluminiam laidumui. Vandens šiluminio laidumo koeficientas yra apie 20 kartų didesnis už oro, o ledo – apie 4 kartus didesnis už vandens. Medžiagai sudrėkus, drėgmė išstumia iš porų orą ir jas užpildo vanduo. Dėl to padidėja medžiagos šiluminis laidumas.
Kai sienų konstrukcija nevėdinama ir termoizoliacinis sluoksnis priglaustas prie išorinio apdailinio sluoksnio, vanduo į termoizoliacinį sluoksnį gal patekti dviem būdais. Šildymo sezono metu pro konstrukciją praeinantys vandens garai, esant žemoms temperatūroms gali kondensuotis ant medžiagos karkaso arba ant konstrukcinio sluoksnio paviršiaus, esančio už termoizoliacinio sluoksnio. Kitu atveju lietaus vanduo, veikiamas vėjo slėgio ir kapiliarinių jėgų, gali prasiskverbti pro apdailinį sluoksnį ir sudrėkinti termoizoliacinę medžiagą. Vandens įgeriamumas priklauso ne tik nuo kapiliarinių apdailinio sluoksnio savybių, bet ir nuo apdailos sluoksnyje esančių įtrūkimų kiekio ir dydžio. Sienos paviršiuje susidarius ištisinei vandens plėvelei, vėjas stumia vandenį į plyšius ir siūles tarp konstrukciją sudarančių elementų.
Atnaujinant pastatus, ir siekiant išvengti energijos nuostolių, svarbu užtikrinti išorinių konstrukcijų sandarumą. Todėl būtina užtikrinti gerą patalpų ventiliaciją, nes esant prastai vėdinamoms patalpoms, didėja drėgmės kiekis. Tai gali padidinti kondensacijos, pelėsių atsiradimo riziką bei pabloginti vidaus oro kokybę. Tačiau padidinus oro apykaitą priverstine ventiliacija, padidėja šilumos nuostoliai, o juos mažinti galima naudojant šiluminius rekuperatorius.
Projektuojant pastato atnaujinimą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kondensato susidarymo šiluminėje izoliacijoje dėl oro judėjimo iš pastato vidaus į išorę išvengimui. Drėgna termoizoliacinė medžiaga turi prastesnes šiluminio laidumo savybes nei sausa. Pastato išorinės šiluminės izoliacijos sistemos įrengimui naudojant vandens garams laidžias medžiagas, galima sumažinti drėgmės kiekį.

Lietuvoje reikalaujama, kad pastatų atitvarų projektavimui ir statybai būtų naudojami tik turintys Europos techninius liudijimus (ETL) ir/arba CE ženklu ženklinti išorinės vėdinamos termoizoliacinės sistemos elementai. STR 2.01.11:2012.
Plokščių sąvybes reguliuoja standartas LST EN 12467.
Visi vėdinamam fasadui įrengti naudojami elementai, atsižvelgiant į juos sudarančias medžiagas, turi būti natūraliai atsparūs korozijai, drėgmei, pelėsiams ir ultravioletinei spinduliuotei arba jie turi būti prieš naudojimą atitinkamai apsaugoti. Sistemos elementų atsparumas nurodytiems poveikiams turi būti pagrįstas bandymais pagal tų gaminių standartų reikalavimus. Sistemos karkaso, mechaninio tvirtinimo ir apdailos metaliniai elementai turi būti parinkti taip, kad juos sujungus tarpusavyje nesusidarytų sąlygos elektrocheminei korozijai. Apdailos elementų atsparumas šalčiui turi būti ne mažesnis už nurodytą atitinkamų gaminių darniuosiuose standartuose ir ne mažesnis už 100 tūrinio šaldymo ciklų. STR 2.01.11:2012

Informaciniai video

Apie vėdinamą fasadą: